Besilaukiančių šeimų mokyklėlė- viena baigėsi, prasideda kita

Vėlyvą rudenį, kai vakarai tampa vis ilgesni ir tamsesni, kai kas nori tik tūnoti namie prie teliko ar su knyga, o kai kas nori kartais tuos vakarus linksmiau ir prasmingiau praleisti. „Šv. Šeimos namai“ siųlo daug tokių vakarų praleidimo būdų. Vienas iš jų- „Besilaukiančių šeimų mokyklėlė“, kur kviečiamos laukiančios vaikučio poros. Susipažinti vieni su kitais, pabendrauti, padiskutuoti, užduoti rūpimus klausimus specialistams, smagiai ir jaukiai praleisti vakarą prie arbatos puodelio. Vienoje mokyklėlėje- iki septynių porų, kad būtų labiau ne paskaita, o pokalbis apie tai, kas poroms TIKRAI rūpi.
Neseniai baigėsi viena tokia rudeninė mokyklėlė. Kokie buvo puikūs būsimieji tėveliai: šiuolaikiški, besidomintys, turintys savo nuomonę bet mielai išklausantys ir kitą; dėl savo šeimos pasiruošę daug išmokti, daug nuveikti, daug ką pritaikyti ir daryti tik tai, kas jiems ir jų šeimoms yra geriausia.
Vienam vakarui numatytas laikas- viena valanda, bet be dviejų valandų niekas namo neišeidavo- turėjo tiek daug apie ką ir vieni su kitais, ir su lektorėmis pasikalbėti.
Lapkričio pabaigoje- gruodžio pradžioje planuojame kitą mokyklėlę ir kviečiame iš anksto registruotis telefonu 860130233 arba el. paštu ziedunezolyne@gmail.com

Biutiful.

Filmas. Ką aš galiu pasakyti.
Tėvas ir jo du vaikai. Žmona. Meilė. Kai myli nepaisant...VISKO VISKO. Alkoholizmas, neištikimybė, psichinė liga.
Mirtina liga. Gyvenimas po mirties.
Alkanas žvėris tave sudraskys, nors tu jį prieš tai būsi maitinęs daug metų kiekvieną dieną. Bet žmogus- ne žvėris.
Po tokio filmo aš giliai atsikvepiu ir ilgai galvoju.

Lapkritis. Vėlinės. Mirtis.

Man patinka lapkritis. Kvepiantis drėgme, krentančiais lapais, paskutiniais obuoliais, kasrytinio rūko dulkėmis, pirmąja šalna, Vėlinių žvakėmis, eglišakiais ir chrizantemomis, mano gimtadieniu. Kaip gerai, kad gimiau šį kvepiantį mėnesį.
Lapkritį švenčiame Viltį. Kad kas ir numirs, bus gyvas. Kam mes puošiam tuos kapus ir degam žvakes? Dėl to, kad ten supuvę kaulai? O ne. Mes tikim, kad tie, kurie numirė- tik trumpam su mumis išsiskyrė, tik mūsų kūnai išsiskyrė. Bet jie čia, šalia mūsų, mes su jais susitiksim, kai patys numirsim.
Žmonės bijo mirties. Ir aš bijau. To skausmo, metų metais nesibaigiančio graužimo, kai miršta artimas, labai artimas žmogus. Ir nesvarbu, kad tikiu Amžinuoju gyvenimu.
Dėl savęs? Bijau numirti ir nebūti su Dievu, nes būsiu to neverta. Noriu, kad Jis pasiimtų mane pas save po mirties. Aš žinau, kaip su Juo gera.
Bet dar labiau, nei mirties, aš bijau „nusigyventi“. Turiu pažįstamą šeimą, kurių gyvenimo negalėčiau sulyginti net su gyvulių gyvenimu: gyvulių yra geresnis. Tai prasigėrę, pasileidę žmonės. Tos šeimos pažįstu jau keturias kartas ir visi jie taip. Matyt pavyzdys ir auklėjimas ne paskutinėj vietoj.
Tokio, kaip jų gyvenimo, aš bijau labiau, nei mirties. Ir galvoju, geriau jau tegu artimas žmogus miršta, negu taip gyvena. Tegu aš mirsiu, negu taip gyvensiu. Nei sudegę namai, nei mirę artimieji, nei vėžys, nei prarastas darbas, nei ... net nežinau- daug kas , daug kas nėra taip baisu, lyginant su nežmonišku gyvenimu .
Berods šv. Kazimieras sakė, kad „geriau mirti, negu nusidėti“.